EESRK info: Esate apdovanota žurnalistė ir kino filmų kūrėja, neretai nagrinėjate sunkias temas, tokias kaip karas ir žmonių likimai. Šį kartą Jūsų filmo tema – vanduo. Kodėl?
Ewa Ewart: Filme „Until the Last Drop“ (liet. „Iki paskutinio lašo“) pasakojama apie kitokį – t. y. kvailiausią koks gali būti – karą. Tai yra istorija apie pažangos vardan žmogaus paskelbtą karą gyvybės šaltiniui – vandeniui. Plačiąja prasme tai yra karas prieš gamtą. Dar labai seniai žmogus nusprendė, kad gyvenimas Žemėje turėtų vykti pagal jį ir gamtinė aplinka turi tarnauti jam ir jo interesams. Dėl šio įsitikinimo dabar mūsų planetos būklė yra apgailėtina.
Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdama šį filmą?
Kaip kurti dokumentinius filmus išmokau BBC televizijoje Londone. XX a. dešimtasis dešimtmetis buvo dokumentinių filmų aukso amžius. Turėjome lėšų ir galėjome keliauti po pasaulį ir kurti filmus įvairiomis nepaprastai įdomiomis ir svarbiomis temomis. Dabar esu laisvai samdoma kūrėja ir mėgaujuosi tokio darbo suteikiama laisve. Tačiau kartais lėšų pritraukimas projektui gali pareikalauti daug jėgų ir laiko. Netgi pasakyčiau, kad šiuo metu pagrindinis mano iššūkis – gauti filmui lėšų. Visa kita, palyginti su tuo, yra tik smulkmena. Kai tik užsitikrinu biudžetą, visa kita man – daug žadanti ir įdomi patirtis. Dokumentinio filmo kūrimo procesą sunku nuspėti, todėl visada turiu planą „B“. Bet kokiu atveju, aš visada sau sakau, kad tai bus puikus filmas. Kuriant filmą „Until the Last Drop“ didžiausias iššūkis buvo meteorologinės sąlygos. Beveik visą laiką filmavimas šešiose skirtingose šalyse vyko lauke ir laikantis griežto tvarkaraščio. Taigi bet kokie pikti orų pokštai mums galėjo daug kainuoti ir rimtai sutrikdyti suplanuotą filmavimą. Tačiau mums pasisekė.
Koks, Jūsų nuomone, galėtų būti kino pramonės vaidmuo didinant informuotumą ir skatinant imtis veiksmų vandens atžvilgiu?
Dokumentiniai filmai gali atlikti labai svarbų vaidmenį šviečiant žmones ir didinant jų informuotumą. Žurnalistinį išsilavinimą įgijau televizijos naujienų rengimo srityje, tačiau supratau, kad mano aistra – ilgesnės trukmės naujienų formatas. Dokumentiniai filmai man labai patinka dėl įvairių priežasčių, tačiau viena jų yra itin svarbi: dokumentinis filmas suteikia pakankamai erdvės parodyti, kas atsitiko ir kodėl. Jame užtenka laiko ir erdvės sukurti nuodugnų sudėtingų įvykių ir svarbių klausimų kontekstą ir pristatyti juos taip, kad būtų lengviau suprasti platesnei publikai. Pradėjusi kurti filmą „Until the Last Drop“ supratau, kad gana nemažai kino filmų kūrėjų jau yra sukūrę filmų vandens tematika. Viena vertus, tai mane padrąsino, kita vertus, kilo įdomus iššūkis rasti naują ir dar neišnagrinėtą aspektą. Gerai sukurti filmai aktualiais klausimais gali ne tik šviesti, bet ir paskatinti žmones imtis veiksmų. Mūsų filmas jau daug kartų buvo pristatytas žiūrovams ir po seanso prie mūsų priėję žmonės klausdavo, ką jie galėtų padaryti. Tai teikia didelį pasitenkinimą.
Kas Jus pastūmėjo pasirinkti vandens temą?
2017 m. kūriau filmą apie tai, kaip naftos pramonė naikina atogrąžų miškus. Mums filmuojant Amazonės atogrąžų miškuose Ekvadore, vienos genties vadas mane nusivedė prie savo upės. Kai jis mūvėdamas baltą guminę pirštinę ranka perbraukė vandens paviršiumi, ji nusidažė juodai. Visą pirštinę dengė storas aliejinis sluoksnis. Tai man paliko stiprų įspūdį. Manau, kad tai buvo pirmoji dokumentinio filmo apie vandenį užuomazga.
Kodėl apie vandens problemas nėra viešai diskutuojama?
Viena to priežastis yra gana paprasta. Vanduo vis dar plačiai prieinamas ir mes jį laikome savaime suprantamu dalyku. Taip, vanduo užima didžiąją mūsų planetos paviršiaus dalį, tačiau upės, kurios yra pagrindinis švaraus ir gėlo vandens šaltinis, sudaro mažiau nei vieną procentą visų jo išteklių. Apie vandens nepriteklių patiriančius milijonus žmonių pirmiausia pranešama toje vietoje. Kažkodėl mes linkę manyti, kad su vandens problema susiduria tolimos šalys ir tai mūsų neliečia. Tikiuosi, kad mūsų filmas žmones supurtys ir jie supras, kad taip manyti yra absoliučiai klaidinga. Kita priežastis yra tai, kad už vandens taršos ir beatodairiško vandens išteklių eikvojimo slypinčios galingos lobistinės jėgos daro didžiulį poveikį politiniams sprendimams.
Laimei, yra ir keletas teigiamų ženklų, rodančių, kad pamažu suvokiame, jog turime keisti vandens išteklių valdymo būdus. Praėjusių metų kovo mėnesį pirmą kartą per keletą dešimtmečių įvyko JT konferencija vandens klausimais. Joje buvo aiškiai pripažinta, kad mes siaubingai vėluojame spręsti vandens problemas ir įgyvendinti su vandeniu susijusius tikslus, taip sukeldami grėsmę mūsų pačių išlikimui. Kiekvienais metais minėdami Pasaulio vandens dieną sau primename, jog turime veikti drauge, kad įveiktume vandens krizę, o kadangi vanduo vienija visus žmones, veiksmų turi imtis kiekvienas iš mūsų. Tikėkimės, kad ateityje tokių iniciatyvų bus dar daugiau.
Kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia, ką žmonės turėtų žinoti apie vandens krizę?
Tai, kad mus ištiko vandens krizė, kad ji yra reali ir gilėja. Kiekvienas iš mūsų turėtų įsisąmoninti, kad mums lieka vis mažiau laiko. Jei radikaliai nepakeisime vandens valdymo būdų, kai atsibusime, gali būti jau per vėlu. Tai yra viena iš mūsų filmo idėjų. Tikiuosi, kad į šią žinią įsiklausys tie, kurie krizę gali pažaboti, kol dar turime laiko. Vienas iš mūsų filmo veikėjų iškėlė klausimą: „Ar planeta palauks, kol mes pabusime?“
Kokią žinią norite perduoti Europos Sąjungai ir valstybėms narėms, taip pat piliečiams ir ypač jaunajai kartai?
Tai labai platus klausimas. Pirmiausia, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių ES ir valstybėse narėse pamatytų filmą „Until the Last Drop“. Ir visai ne todėl, kad jį sukūriau aš. Kiekvieną kartą, kai filmas pristatomas žiūrovams, matau jo poveikį. Norėčiau, kad šis filmas pastūmėtų sprendimus priimančius asmenis padėti šiems aktyvistams kovoti už švarias ir sveikas upes. Apmaudu, kad labiausiai susiskaidžiusi upių sistema yra Europoje. Gėda, kad Italijoje, šalyje, kurios indėlis į Europos civilizaciją, yra toks didelis, teka labiausiai užteršta upė mūsų žemyne. Sarno upė, kuri anksčiau garbinta kaip dievybė, taip pat yra trečia pagal užterštumą upė pasaulyje. Mūsų pažangos ir vystymosi siekis šią upę pavertė dvokiančia atmatų duobe.
Ar dar yra vilties?
Žinoma, ir filme mes apie ją kalbame. Žmonės pradeda suvokti, kad liko mažai laiko pakeisti mūsų elgesį su vandeniu. Tai aktyvistai, kurie deda visas pastangas, kad būtų atitaisyta žmogaus jau padaryta žala vandeniui. Savo viltis sieju su šiais aktyvistais, jie pirmieji susiduria su šių problemų rimtumu. Tai – žmonės, gyvenantys prie upių, jų gyvenimas priklauso nuo upių ir jie pirmieji pajunta politikų sprendimų poveikį. Sprendimus priimantys asmenys turėtų iš jų pasimokyti. Norime, kad šis dokumentinis filmas taptų šviečiamąja priemone apie vandenį. Filmo bendraautoris ir jo propaguotojas Piotr Nieznański sukūrė programą „CodeForBlue“, skirtą mokytojams ir jaunimui. Netrukus sprendimus, kaip valdyti vandens išteklius, priims šiandienos jaunimas. Pagal dabartinę švietimo sistemą jaunimas neturi galimybių sužinoti visą tiesą apie vandens krizę. Norime užpildyti šią spragą. Jau pradėjome darbą, kad ši programa būtų įgyvendinama Lenkijoje.
Ką turėtume dabar daryti, kad išsaugotume planetą?
Mes visi turime susprogdinti savo individualų burbulą ir sutelkti jėgas, kad išsaugotume ir išmintingai valdytume mūsų bendrą ir brangiausią turtą – gyvybiškai svarbų gėlą ir švarų vandenį. Mūsų filme rodomo Kanados politiko iš Kvebeko provincijos Minganie savivaldybės, kuris remia vietos žmonių pastangas išsaugoti upę, nuomone, „žmonės nori praturtėti, manydami, kad tada jie bus laimingi. Vakarų šalių visuomenės ekonominė sistema yra grindžiama tokia mąstysena. Jei ir toliau taip suvoksime dabartinį vystymąsi, mūsų regione ir kitur pasaulyje vykstantys pokyčiai mus pražudys“.
Ewa Ewart yra žurnalistė ir apdovanota kino filmų kūrėja, kurios specializacija – novatoriški ir įtaką darantys dokumentiniai filmai. Ji gimė ir užaugo Lenkijoje, tačiau didžiąją savo karjeros dalį dirbo BBC televizijoje Londone. Ji daug keliavo ir dirbo įvairiose šalyse, kur kūrė ir režisavo programas, pradedant žurnalistiniais tyrimais ir baigiant politiniais ir socialiniais stebimosios dokumentikos filmais. Savo filmuose ji atskleidė naujos informacijos, pavyzdžiui, apie korupciją Boriso Jelcino vadovaujamoje Rusijoje, slaptus kalėjimus Šiaurės Korėjoje, pilietinį karą Kolumbijoje ir slaptą bei neteisėtą CŽA specialiąją terorizmu įtariamų asmenų perdavimo programą. Jos dokumentiniuose filmuose papasakota ne viena giliai atmintyje išlikusi istorija, pavyzdžiui, apie Beslane įvykusią tragediją. Filmas buvo sukurtas minint teroristų išpuolio, kurio metu buvo nužudyta daugiau kaip 170 vaikų, pirmąsias metines. Antrajame filme E. Ewart parodė daugelio išsigelbėjusių vaikų vis dar patiriamą traumą praėjus penkeriems metams nuo šio baisaus įvykio.
Skaitykite mažiau